APIE SODYBĄ
Apie sodybą
Senuose apleistuose dvaro sodybos pastatuose laikas, atsuktas atgal, leidžia pajusti prieškario laikų alsavimą, atitrūkti nuo šių dienų kasdienio skubėjimo, susidurti su tradicijomis ir atsipalaiduoti gamtos apsuptyje.
Šimtametėmis liepomis apsodintame 6 hektarų sode jautiesi kaip dideliame kieme, kur labai jauku ir norisi čia pasilikti ilgam. Sode yra daugiau kaip 500 obelų, kurios veda niekada trąšų neregėjusius obuolius. Sodo derliumi arba iš ekologiškų obuolių spaustomis sultimis gali pasivaišinti visi sodybos svečiai. Kažkada puoselėtoje maumedžių giraitėje galima pasigerėti dar išlikusiais šiais Lietuvoje retais medžiais. Sidabrinis klevas prie apvaliojo gėlių klombo suteikia malonų pavėsį karštomis vasaros dienomis. Bijūnai, jurginai ir kitos lietuviškos gėlės niekuo nenusileisdamos laukų gėlėms žavi akį spalvų gausumu.
Beveik 100 metų menančiame trijų aukštų statinyje yra 4 salės – pobūvių, pietų menės, biblioteka, 8 miegamieji ir atskiri apartamentai. Dvaro sodyba pritaikyta rengti įvairius vienos ar kelių dienų renginius, pokylius, mokymus bei konferencijas, o taip pat apsistoti nakčiai puikiuose 2-5 vietų miegamuosiuose su pilnais patogumais. Automobilių stovėjimo aikštelėje galima saugoti daugiau nei 40 automobilių.
Dienos renginiams, furšetams galime priimti iki 80 svečių, o nakvynę suteikti – 30 žmonių (esant poreikiui galima susitarti ir dėl didesnio miegamųjų vietų skaičiaus). Pailsėti pageidaujantiems siūlome ramybę ir gamtą, o aktyviems svečiams – įvairias pramogas.
Klasikinis stilius, senoviškos interjero detalės, židiniai sukurs puikią nuotaiką ir nuostabų ilgam neužmirštamą jaukumą.
Didelis kiemas, pavėsinė, tvenkinys, kubilas ir pirtis leis atsipalaiduoti ir pasimėgauti lauko pramogomis
Sodybos šeimininkų paslaugumas ir individualus dėmesys kiekvienam svečiui padės susikurti tik Jums priimtiną, pageidaujamą ir individualią, Jūsų poreikius atitinkančią šventę. Jūs nuspręsite, kas Jums labiau prie širdies:
- Gyvos klasikinės muzikos vakarai ar populiarių Lietuvos pop atlikėjų koncertai
- Gurmaniški patiekalai, sukurti geriausių virtuvės meistrų, ar pagal Jūsų biudžetą suformuotas meniu
- Ramūs pasivaikščiojimai vakare ar organizuojami įvairių sporto šakų turnyrai
- Pasivažinėjimai dviračiu po apylinkes ar „viliuko“ bei senoviško motociklo išbandymas ekstremaliose vietose
- Jaukus vakaras su knyga rankose prie židinio ar azartiška „pulo“ partija
- Intelektualūs stalo žaidimai ar sporto varžybų transliacijos didžiuliame 2x2 metrų ekrane
- Miela ir jauki šeimos šventė vietinėje bažnytėlėje ar linksmas mokyklos/studijų draugų susitikimas
...O mes padėsime visa tai surengti!
Kaip buvo pradžioje
Stambus vietos dvarininkas, valdęs aplinkines žemes ir miškus, šioje vietoje buvo pastatęs dvaro oficiną. Dvarvietė buvo aplipusi pagalbiniais pastatais – arklidėms, kluonu, svirnu. Praėjusio amžiaus pradžioje po gaisro oficina buvo perstatyta ir virto mūriniu statiniu, kuris atlaikęs įvairias negandas, išliko ir šiandien. Kiti pastatai buvo nugriauti.
Tarpukario laikotarpiu čia veikė mokykla, o II-ojo pasaulinio karo metais statinys tarnavo kaip vokiečių karininko štabas.
Po II-ojo pasaulinio karo pastate vėl įsikūrė pradinė mokykla. Tie laikai dar gerai menami vietos gyventojų tarpe. Anot jų, mokykloje dirbo geri mokytojai, kurie mylėjo savo darbą, mokinius ir gražiai prižiūrėjo aplinką. Mokytojai gyveno antrajame namo aukšte, o pirmojo salėse – buvo klasės, kuriose vykdavo pamokos. Kai būdavę šalta, vaikai kopdavo laiptais aukštyn ir pamokos vykdavo tiesiog mokytojų namuose. Taip pat buvę mokiniai pasakoja, kad viena iš mokytojų buvusi ganėtinai apkūni, tad jai sunku būdavę net nulipti žemyn, ir vaikams tekdavę eiti į pamokas pas šią mokytoją į antrąjį aukštą.
Panaikinus pradinę mokyklą tarybiniais metais čia buvo įrengti butai; gyveno net šešios šeimos. Vietinių gyventojų šis namas buvo vadinamas „Pentagonu“ – tik niekas jau negali pasakyti, kodėl...
Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę pastatas keliavo iš rankų į rankas (buvo įkurta net polietileninių maišelių gamykla), ir galų gale viskas virto griuvėsiais, kol galiausiai papuolė į geras rankas...
Naujieji šeimininkai rekonstravo pastatą – atnaujino net sienų plytas bei autentiškas stogo čerpes, atkūrė aplinkos jaukumą, išvalė kelių dešimtmečių kažkieno užmirštą sodą.
Dabar sodyba išgyvena renesanso laikotarpį – atsinaujino klasika alsuojančiu interjeru, kvėpuoja nauja dvasia bei mėgaujasi vėl atgijusiu žmonių šurmuliu.
